Kartais taip sunku pripažinti tiesą. Kartais taip sunku pripažinti, kad supranti jog niekada nebūsi su juo, niekada tu jam nebūsi tokia svarbi, koks jis yra tau, taip nesinori pabėgti iš svajonių, iš svajonių, kuriose mes kartu, kuriose viskas yra taip tobula, bet juk nesu kvaila suprantu, kad tai tik svajonės ir nieko daugiau. Kad jūs tik žinotumėte kaip vis dėlto sunku paleisti tą žmogų į kurį dėjai tiek daug vilčių, paleisti ir žinoti,kad jis jau niekada nebegrįš, kad tos dienos kada tu buvai tokia laiminga su juo, visam laikui dingo ir jau niekas jų nebesugrąžins.. O juk mano jausmai buvo tokie tikri, tokie nesuvaidinti ir kodėl tai turėjo pasibaigt?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą